Your browser (Internet Explorer 7 or lower) is out of date. It has known security flaws and may not display all features of this and other websites. Learn how to update your browser.

X

Navigate / search

Kur dingo mano diena? Kur dingo mano savaitė?

Kiekvieną rytą kamštyje žiovaudama galvoju: grįšiu vakare namo – pamiegosiu. Kiekvieną ketvirtadienį ar penktadienį galvoje sudėlioju savaitgalio sąrašą: susitvarkysiu namus, eisiu į sporto klubą, aplankysiu tėvus, skaitysiu, dar skaitysiu, rašysiu, pagrosiu, nueisiu į gerą filmą, susitiksiu su seniai matyta drauge… Tačiau kaip planas vakare nueiti ankščiau miegoti lieka neįgyvendintas, taip neįgyvendinami ir iš smulkmenų susidedantys grandioziniai savaitgalio planai.

Tempas dabar toks, kad metai pralekia kone kaip savaitė. Keista, atrodo technologijos vis pažangesnės, turime visokios technikos ir robotų, anot analitikų gyvenimas gerėja, nes kyla visokie BVP, bet vis daugiau streso patiriame dėl to, kad nebeturime laiko sau. Ir vėl griaužia sąžinė dėl praleistos treniruotės, pražiopsoto draugo gimtadienio ar gero filmo, kurio nespėjai pamatyti kino teatre.

Sako, kad dėl dalykų, kurių nespėjo nuveikti per gyvenimą, labai pergyvena tam tikro amžiaus vyrai, įžengę į taip vadinamąją „vidutinio amžiaus krizę“. Gerai, jei visa tai, ko nespėjai, gali kompensuoti nusipirkdamas prabangų automobilį. Norėčiau ir aš taip, tikrai palengvėtų, bent kokį mėnesį tikrai jausčiausi geriau. Deja, prabangi auto neišgelbėtų manęs nuo transporto kamščių, suryjančių 2 valandas dienos ir negalėtų manęs nukelti kokių 15 metų atgal, kai be jokio sąžinės graužimo po iki paryčių užsitęsusio vakarėlio galėdavau pramiegoti pusę savaitgalio, nes atrodė, kad man visada bus 23, na jei ne 23, tai 25 metai.

Vieną penktadienį sporto salėje manęs treneris paklausė „tai ką vakare?“ ir labai nustebo, kai atsakiau „nieko“. Teko abiems sutartinai palinksėti galvomis apie senatvę, nes juk kaip čia dabar penktadienis be tūso.

Mano penktadieniai jau seniai be tūsų, nes bebaigiant ketvirtą dešimtį atsirado noras atsiriboti nuo tuščios veiklos ir žmonių. Į viską, ką darau, dabar žiūriu per laiko prizmę ir vertinu, ką dėl to paaukosiu – treniruotę, susitikimą su šeima, gerą filmą ar smegenis peninčią knygą. Bet net ir tai nepadeda. Vėl dingo savaitė, dingo šis savaitgalis ir jau greitai, gruodžio 31-ąją suprasiu, kad dingo metai.

Tai ką daryti? Ogi nieko, nieko čia ir nepadarysi. Prieš šimtą metų gyvenę žmonės gal ir turėjo daugiau laiko, ypač žiemą, kai nereikėjo lauko darbų dirbti, bet jie neturėjo kažko, ką turime mes (pavyzdžiui, iPad‘ų). Žinoma, galima emigruoti į kaimą ar mišką ir atsiriboti nuo civilizacijos (juk yra žmonių pasirinkusių tokį kelią) arba susitaikyti su tikrove ir bandyti ja kiek galima labiau pasimėgauti. Renkuosi antrąjį variantą.

Comments

Ignas
Reply

Toks mąstymas suponuoja, jog yra kažkoks aukštesnis gėris, siekiamybė, „tikro“ gyvenimo standartas, kurio turime laikytis, siekti ir juo sekti. Yra teigiama, jog, tarkim, keliauti yra besąlygiškai geriau nei nekeliauti, skaityti ar klausytis muzikos yra geriau nei, tarkim, tingėti ant sofkutės. Nenoriu su tokiu požiūriu sutikti. Gyvenimą mes pripildome dalykų, kurie teikia mums malonumą, ar bent jau siekiame to, ir kartais turime pripažinti, jog kokia nors romantinė komedija yra geriau nei baisiai dvasingas Kanto veikalas. Apskritai esame linkę užimti save veiklos „fast-food’u“ užuot ruošę grandiozinį patiekalą, bet ar tai visada blogai?

Internetai mus užverčia informacija apie lyderius, įkvėpėjus, siekėjus, darytojus ir t.t. Tie žmonės kuria naujas kompanijas, per savaitę padidina apyvartas nuo 0 iki melejardo, konferencijos, įkvepiančios kalbos ir visa kita. Jei nevystai super idėjų, nekuri startuolių, nekauliji pinigų savo klejonėms iš kitų esi laikomas neįdomiu nevykėliu. Aš gi manau, jog nėra taip jau blogai stovėti šalia viso to, iš tolo stebėti tą veiksmo ir spalvų chaosą, sau pasiimant tik reikiamo dydžio dalelę. Taip jau gaunasi, jog svajoti galime apie daugiau dalykų nei galime padaryti, ir tenka nemažos dalies tų svajų einant laikui atsisakyti. Supratus, jog realus gyvenimas bus tik šešėlis įsivaizduoto mokyklos suole, tai priėmus ir susitaikius su tuo, manau, ateina tikroji branda ir ramybė. Be suited, man, fuck it, let’s go bowlin’.

Leave a Reply to IgnasAtšaukti atsakymą

name

email (not published)

website