Your browser (Internet Explorer 7 or lower) is out of date. It has known security flaws and may not display all features of this and other websites. Learn how to update your browser.

X

Navigate / search

Neturistinės atostogos Graikijoje (5). Kosas arba kaip Čekai norėjo Lietuvius išdurti.

Tigaki pliaže.
Tigaki pliaže.

Išvažiuojame iš Nisyros. Planuose – sportiška savaitė Kose. Aš mokysiuos stovėti ant burlentės, o mano galimai potencialus sutuoktinis mins dviratį aplink salą. Susipakavome lagaminus ir atėjome į Marijos kavinę. Atsisveikinome, atsibučiavome, ir jos vyras, pešdamas cigaretę po cigaretės, pavežė iki uosto. Diržų jie nesisega, tiesiog pasigarsina savo folklorinę radijo stotį, kad pypsėjimas nenervintų. Laivas jau buvo prisišvartavęs. Prisėdome toje pačioje kavinėje kaip ir stambus, įdegęs, tatuiruotas kapitonas. Buvo kažkaip neramu, ką po tokios nuostabios salos su laukiniais pliažais mums pasiūlys turistų nuo seno pamėgtas Kosas. Per čekų agentūrą, su kuria derinau windsurfing‘o pamokas, buvau užsakiusi kambarį tipiškame dideliame viešbutyje. Žinojau tik tiek, kad jame neblogas baseinas, o Tigaki mieste, kurį pasirinkau dėl ten įsikūrusios vandens sporto šakų mokyklos, yra didelis smėlio pliažas.

Kosas kažkuo priminė Šventąją
Kosas kažkuo priminė Šventąją

Uoste mus pasitiko jaunas vaikinukas, mat čekas, vardu Miloš, su kuriuo derinau reikalus, žadėjo nemokamą atvežimą į ir iš viešbučio. Kosas man kažkuo priminė Šventąją – vienur griuvėsis, kitur – šabakštynas, žodžiu, ne pats romantiškiausias vaizdelis. Taksistas pasuko prie viešbučio. Mersui kelią pastojo avys ir ožkos. Viešbutis „Tigaki Star“, kuriame kambariai kainuoja 50 Eur, buvo tarp ežero ir 100 metų nešienautos pievos, apaugusios smilgomis iki pažastų. Šalia dunksojo nebaigta statyba. Kai išlipome iš automobilio ir taksi nuvažiavo, mus atlydėjęs bachūras pasakė, kad turime „problem“ – pasirodo, nemokamai į viešbutį vežama tik į ir iš oro uosto, todėl už kelionę iš Kardamenos uosto reikės susimokėti nei daug nei mažai – 40 Eurų. Tikrai neapsidžiaugėm, nes kelionė autobusu būtų nekainavusi nei dešimties… Tada jaunuolis pranešė apie „second problem“ – windsurfingo instruktorius neatvyko ir neaišku kada atvyks, bet jei noriu – jis duos man inventorių ir paaiškins kaip su ja elgtis. Pasakiau kad pagalvosiu. Sutarėme, kad pinigus už viešbutį ir taksą atiduosime rytoj – reikėjo už viską paduoti tiesiai jam, grynais, kurių, žinoma, neturėjome.

Tamsioje „reception“ pasitiko lengva depresijos forma serganti graikė. Be emocijų padavė raktus ir mostelėjo į pusę, kurioje turėtų būti mūsų kambarys. „Apartamentuose“ svetingai pasitiko pelėsio ir chlorkės kvapų paletė. Kambarys buvo toks mažas, kad du lagaminai užėmė beveik visą likusį laisvą grindų plotą. Kišeninėje vonioje – kepimo blėkos dydžio dušo padėklas su užuolaida. Pirmo aukšto terasa buvo su „puikiu“ vaizdu į lyg po atominio karo ištuštėjusią vaikų žaidimų aikštelę ir druskos ežerą supančius meldus. Mano galimai būsimas sutuoktinis pastebimai surūgo, bet nieko nesakė, tik paprašė įpilti vyno (iš Nisyros atsitempiau tą pūslę su likusiais 2,5 litro). Bandžiau pakelti nuotaiką, kaip kokio pigaus serialo herojė, sakau nu va baseinas neblogas, o kambarys gal išsivėdins, bet pačiai taip pat nebuvo linksma, juk šiandien yra jo  gimtadienis, negi švęsime tame tamsiame, smirdančiame, apokaliptiniame urve? Įsipyliau ir sau. Rūbų dėti į sudususias spintas nesinorėjo, atrodė, kad prasmirs, todėl lagaminų neišsikrovėme. Nusprendžiau, kad gerų komentarų apie šitą vietą į TripAdvisor prirašė patys jos šeimininkai arba mano supratimas, apie tai kas yra „good hotel“ radikaliai skiriasi nuo komentarus rašiusių britų.

Per prangus ir per baisus viešbutis iš kurio pabėgome.
Per prangus ir per baisus viešbutis iš kurio pabėgome.

Išsliūkinome žvalgyti teritorijos (ačiū Dievui nesusiėdėm). Apėjome tą smilgų-mutantčių pievą, vištides ir ožkides. Netrukus pagavome save pro tvorą pavydžiai žiūrinčius į gražų viešbučio kiemą su prabangiu baseinu, grojančiu ir klegančiu baru. Aš, kaip drąsią šalį atstovaujanti moteris, ryžtingai nužingsniavau prie baro – paklausiu kur yra recepcija ir kiek kainuoja kambariai. Priimamajame dirbo Anna (geras ženklas, pagalvojom). Labai maloniai nustebome sužinoję, kad šiame šviežiame viešbutyje kambarys su pusryčiais kainuoja tik 29 eurus! Bet šį kartą buvome atsargūs ir paprašėme parodyti kambarį. Jis buvo erdvus, švarus ir kvepiantis. Persikraustėm per 15 minučių. Depresuota graikė  apokaliptiniame viešbutyje neatrodė nustebusi. Paskambinau Milošo parankiniui ir pasakiau, kad pinigus už taksą atiduosiu, bet už viešbutį nemokėsime, nes jau gyvename kitur. Tiesa, kai susitikome kitą dieną jaunuolis pareiškė, kad anot jo boso Milošo turime susimokėti 10 proc., t.y. 30 eurų už rezervacijos atšaukimą. Va tada visas lietuviškas santūrumas ir kuklumas išgaravo. Mano karšto būdo antroji pusė kalbėjo labai garsiai. Kitu atveju būčiau prašiusi sumažinti decibelus, bet šį kartą pagalvojau – tegul rėkia.  Jaunuoliui pasakiau, kad jei jo bosas nori kažką pasakyt, tegul skambina tiesiai man, aš paaiškinsiu kas prie ko. Nepaskambino.

Graikiškos porcijos didelės ir skanios
Graikiškos porcijos didelės ir skanios

Vakare išėjome švęsti. Kaip visada kelionėse, vadovavausi taisykle – jei nori skaniai pavalgyti, klausk vietinių kur. Anna nurodė netoliese esančią taverną „Sunshine“.  Jau visą savaitę skaniai valgiau, bet nepamenu kada restorane būčiau valgiusi TAIP skaniai. Taverna buvo netoli mūsų viešbučio, bet atokiau nuo mamutų tako (kaip ir visi geri restoranai ar prabangios vilos). Gaila, neįveikėme graikiškų patiekalų lėkštės dviems (galėjo parašyti meniu, kad tas rinkinys skirtas dviems vyrams). Mus aptarnavusios seserys nuolat klausė, kodėl nevalgom, juk gamino jų tėtis! Paprašius sąskaitos nuo šeimininkų atkeliavo  gimtadienio dovana -  ledų porcija su fejerverkais. Visos negandos su čekais buvo pamirštos.

Visą savaitę valgėme čia, nes nusprendėme, kad skaniau vis tiek nerasime. Kiekvienas vakaras kažkuo primindavo komediją „Mano storos, graikiškos vestuvės“, nes nuolat girdėdavome „you have to eat everything!”, o kai vieną vakarą užsisakiau tik salotų – „only salad?!?“. „You are worse than my grandmother“ prajuokinau kokių 26 metų Xeną.  Kiekvieną kartą vietoje sąskaitos gaudavome kokį nors desertą, kuris jau sunkiai betilpdavo, todėl vieną vakarą su Maria sutarėme, kad saldumynus keičiame į shot‘uką.

Šios dienos moralas – jei kas nors nepasisekė, nepradėkite kaltinti, o kartu ieškokite geriausio sprendimo ir greičiausiai pateisinsite patarlę, kad nėra to blogo, kuris neišeitų į gerą!

Leave a comment

name

email (not published)

website